2018 m. vasario 24 d., šeštadienis

Vilnietiški Estijos skoniai

Ryšiai, siejantys įvairias šalis, gali būti keisti ar netikėti. Dažnai jie būna asmeniniai. Šios dienos istorija sieja Lenkiją, Lietuvą ir Estiją. Bet, apie viską iš pradžių.
1904 metais Vilniuje susitiko du jauni žmonės – Maria Kruszewska (1888-1978) ir Johanas Laidoneris (1884-1953). Maria – vilnietė, valdininko dukra. Iš Kruševo (dabartinėje Lenkijoje) kilęs Marios senelis buvo nuteistas už dalyvavimą 1863 metų sukilime, tėvui (kaip sukilėlio sūnui) neleista studijuoti universitete. Tačiau jis buvo įgijęs inžinerinį išsilavinimą ir aukštą (tais laikais) dvaro patarėjo civilinį rangą. Nedaug laiko praėjus po Marios gimimo, jos tėvai išsiskyrė ir, motinai antrą kartą ištekėjus, ji augo šeimoje su patėviu. Johanas – Viiratsi (dabartinėje Estijoje) gimęs Rusijos imperijos įkurtos Vilniaus karo mokyklos (orig. Виленское пехотное юнкерское училище) kursantas. 1911 metais spalio 30 dieną (pagal Julijaus kalendorių) jie abu Peterburge susituokė. 1918 metais, Johanas Laidoneris vadovavo Estijos kariuomenei nepriklausomybės kovose, vėliau užėmė įvairias Estijos valstybės pareigas. Istorikų laikomas viena svarbiausių tarpukario laikotarpio Estijos asmenybių. O Maria Kruszewska-Laidoner – viena žinomiausių to paties laikotarpio Estijos damų.
Toliau, keliaujame į mūsų laikus. Kaip rašo Generolo Laidonerio muziejaus direktorius (2005-2009 metais) Indrekas Tarandas: „...į muziejų atėjo jauna moteris. Ji atsinešė didelį fotografijų albumą ir dar vieną storą knygą, kurias sakė atsitiktinai radusi savo namuose, remonto metu...“. Albumas – Laidonerių šeimos fotografijos, o knyga – 1899 metų patarimai jaunoms šeimininkėms (populiariausia Rusijos imperijoje E. I. Molochovec knyga „Подарок молодым хозяйкам...“), kurios pagrindu muziejus parengė šiuolaikinę knygą „Marijos Laidoner virtuvė“ (du leidimai, 2008 m. ir 2015 m.).
Tad, galiausiai, beliko tik rasti patiekalą, per Laidonerių šeimą jungiantį Lenkiją, Lietuvą ir Estiją. Tai galėtų būti Baravykų sriuba. Anot Vincentinos Zavadzkos, sriubai „iš grybu su sviestu ir su pasninku“ reikės 10-12 grybų (džiovintų baravykų), 1-1,5 stiklo grietinės, 2 morkų, 1 petruškos, 1 porao, 1-2 svogūnų, 1 sardelės (sardinės), keleto pipirų grūdų. Galima įpilti ir batvinių rasalo. Gaminama šitaip: „...keliolika didelių baravykų nuplauti ir užkaisti puode su visokiais žalėsiais, svogūnais, morkomis ir pipirais ir virinti kol grybai bus minkšti. Paskui užvėsinti, parkošti per rėtį, supilti į vazą, įpjausčius krapų ir žalios petruškos. Į tą sriubą dedasi makaronai ar smulkių kruopų košė labai tirštai išvirta ir supjaustyta į ketvirtainius, galima padaryti kukolaičius plikitinius. Galima šitą, sriubą duoti ir be sviesto, bet tada reikia pridėti kalafijorų ar supjaustytų šparų. Dėl įdomumo galima pasidaryti ir rūgščią sriubą, įpilant raugintų batvinių rašalo, o patiekiant – užbalinti grietine...“.
Dar vienu tokiu, jungiančiu, patiekalu galėtų būti zrazai. Čia estiškasis jų variantas iš 1927 metais Taline išleistos gastronomijos knygos „Kokakunst...“: „...väikesed fileed klopitakse, soolastatakse ja täidetakse järgmise seguga: veiseaju kupatatakse soolases vees, kooritakse nahast ja hakitakse väga peeneks. Kastrulis pruunistatakse võis peenestatud sibul ja petersell, pannakse juure aju ja riivleiba, soolastatakse ja pipardatakse maitse järele, pannakse juure lusikas rammuleent ja, kui segu jahtunud, veel peenestatud pekki…“.
Gardžios Šventės, Estija !!!

2018 m. vasario 19 d., pirmadienis

Kaip paragauti lietuviško skonio? [beveik receptas]

Paimkime didelį gabalą senosios Lietuvos skonių. Nuplaukime jį šaltame vandenyje, nužerkime nuo jo istorijos dulkes. Viduramžių Lietuvos valstybė buvo didelė ir labai kieta. Ją sukūrė lietuvių gentis, gyvenusi regione aplink Vilnių. Tai yra nuo jūros nutolęs regionas, todėl tarp senosios Lietuvos skonių neieškokime jūros gėrybių – tikrai nerasime. Žuvies skonis čia visada reiškė gėlavandenę žuvį. Dėl nederlingų regiono žemių pagrindiniai, plačiausiai vartojami javai buvo rugiai. Tad žodis „duona“ mūsų krašte iki šiol yra ruginės duonos sinonimas. Dėl nederlingų žemių susiformavo trečiasis senosios Lietuvos istorinės virtuvės elementas – kultūrinių (iš tvarto, sodo, laukų ir daržo) maisto produktų maišymas viename patiekale su laukiniais (gamtoje surinktais) ingredientais: uogomis, grybais, laukiniais augalais (barščiai, rūgštynės, vandeninės monažolės), sulaukėjusiais prieskoniniais augalais (krienai), laukinių bičių medumi. 
Paimtą gabalą apibarstykime smalsumo ir tolerancijos prieskoniais, įsigytais iš kitų regionų virtuvių. Nes tokia – smalsi ir tolerantiška – Lietuvos gastronomija. Europoje ir Artimuosiuose Rytuose nerasime regiono, iš kurio nebūtume perėmę kokių nors ingredientų, patiekalų receptų ar maisto gamybos technologijų. Pagardinimui geriausiai tiks skoniai iš graikų (bizantinės), islamiškosios totorių ir Osmanų imperijos, žydiškosios (litvakų) bei Vakarų Europos – vokiečių, italų, prancūzų – virtuvių.
Visa tai atlikę, įdėkime gabalą į tinkamo dydžio medinį indą (pagamintą iš ąžuolo ar alksnio). Tada užvirinkime tiek emocijos, kad ji apsemtų gabalą senosios Lietuvos skonių. Kai rinksimės emociją, žinokime, kad geriausiai tinka ta, istorinė, pagaminta baroko kultūroje. Iki šiol baroku žydi ne tik Vilnius. Net mažiausiame kaimelyje užėję į bažnyčią rasime jei ne barokinį altorių, tai bent kelis šio stiliaus paveikslus ar skulptūras. Tad nenuostabu, kad barokinė emocija yra neatskiriama lietuviško skonio dalis. Nebijokime gausaus ir mėsiško, riebaus ir sūraus, spalvingo ir įvairiaskonio maisto. Juk barokiniame patiekale dera net sunkiai įsivaizduojami skoniai ir spalvos. Gabalą mediniame inde užpilkime dar karšta emocija ir pastatykime vėsioje vietoje. Tepastovi. Tik nelaikykime per ilgai, ne daugiau kaip vieną dieną. Nes emocija – stipri. Per ilgai palaikius jos skonis gali pradėti dominuoti. 
Išėmę gabalą iš marinato, perkelkime jį į tinkamo dydžio troškinimo indą. Įpilkime alaus, uždenkime dangčiu ir pašaukime į krosnį, karštumo kaip duonai kepti. Krosnies angą uždarykime ir troškinkime taip keturias ar penkias valandas. Kai gabalas suminkštės, ištraukime iš krosnies, atsargiai, nesutrupindami įdėkime į lėkštę ir neškime ant stalo. O padažą patiekime atskirame inde. 
Padažą šiam patiekalui gaminkime iš likusio sultinio, kuriame buvo troškinama. Sultinį perkoškime, nugriebkime riebalus. Tada skystį nuskaidrinkime kiaušiniu, dar kartą perkoškime ir kaitinkime gardindami lietuvių etnografine virtuve. Juk toks senųjų tradicinių aukštosios virtuvės ir lietuviškų etnografinių skonių maišymas buvo būdingas tarpukario Lietuvos, atkurtos pieš 100 metų, 1918 m. vasario 16 d., gastronomijai. Nebijokime išbandyti ir dabartinės Lietuvos etnografinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Sūduvos, Dzūkijos ir Mažosios Lietuvos) skonių.

2018 m. sausio 29 d., pirmadienis

Jono Basanavičiaus hamburgeriai

1927 metų vasario 23 dienos „politikos, ekonomijos ir kultūros“ dienraštyje „Rytas“ (Nr. 43) buvo publikuotas Liudo Giros tekstas „Žiupsnelis atsiminimų apie d-rą J. Basanavičių“ (nuorodą į šį tekstą radau Algirdo Grigaravičiaus knygoje). Liudas Gira aprašė Jono Basanavičiaus gyvenimą Vilniuje, Niškovskio viešbutyje (anuo metu – Piatnickajos skersgatvyje 1, dabar – Latako g. 1) prieš Pirmąjį pasaulinį karą: „...po pietų, apie 4-5, kuriomis tai valandomis jis labiausiai mėgdavo priiminėti, visada rasdavai jį begeriantį arbatą, kuria visada mėgdavo pavaišinti, paskambindamas tarnui, kad duotų svečiui dar bulkučių, vadinamųjų „hamburkų“ su sviestu ir sūriu...“.
Ar galime šį faktą fiksuoti kaip pirmąjį hamburgerių valgymo įrodymą Lietuvoje? Greičiausiai, ne. Tačiau, tam tikrų sąsajų vis gi yra. XX amžiaus pradžioje „hamburkų“ vardu vadinta viena iš bandelių rūšių. Tai patvirtina ne tik cituojamas tekstas, bet ir  Michało Arcto 1916 metų „Iliustruotasis lenkų kalbos žodynas“ (orig. „Słownik ilustrowany języka polskiego“). Tikslaus šių bandelių recepto rasti nepavyko, bet, greičiausiai, tai buvo vokiškosios, Hamburgo regionui būdingos, „Rundstück“. O, tai žinant, belieka bandelę perpjauti, abi puseles užtepti sviestu, uždėti sūrio ir vėl suvožti. Ir arbatos, taip pat nepamirškite užsikaisti.

2018 m. sausio 13 d., šeštadienis

Gastronominis tapatumas

Žmogaus ir bendruomenės santykis su praeitimi yra vienas ryškiausių, šiuo metu viešojoje erdvėje diskutuojamų dalykų. Kuri praeitis mums yra „sava“, o kuri - „svetima“? Kas yra lietuvis, lietuvybė, Lietuva? Kokiais ženklais galėtume įprasminti ir perduoti praeitį savo vaikams?
Diskusijos apie tapatumą yra svarbios ir gastronomijai. Kurie praeities patiekalai ar tradicijos yra „savi“, o kurie - „svetimi“? Kas yra lietuviška ar Lietuvos gastronomija? Kokiais patiekalais, tradicijomis, gėrimais galėtume didžiuotis, vaišinti svečius, komunikuoti juos kitose šalyse? Kurias gastronomines tradicijas būtina perduoti savo vaikams?  Diskusiją apie gastronominį tapatumą kaip tik ir noriu inicijuoti šiuo tekstu: Prof. Rimvydas Laužikas. À la Lituanienne: istoriniai Lietuvos gastronomijos tapatumai“. 

2017 m. gruodžio 3 d., sekmadienis

Keistieji valgiai

Vėlyvą rudenį, atvėsus orams ir žemę merkiant lietui, dažnas pilietis ima skųstis kosuliu, lankyti gydytojus ir gerti įvairiausius vaistus. Ne vienas iš jų tuomet prisimena ir karčiąją islandinės kerpenos arbatą. Tačiau islandinė kerpena nėra vien vaistas. XIX amžiuje, Rytų ir Vidurio Europai vis dar vaduojantis iš bado grėsmės, buvo rekomenduojama islandines kerpenas naudoti valgių gaminimui. Kerpenų naudojimas maistui yra žinomas tradicinėje šiaurės tautų gastronomijoje, tačiau nebūdingas vidutinei klimato juostai. Mūsų regione islandines kerpenas populiarinti pradėjo Mogiliove dirbęs  vaistininkas ir chemikas Teodoras Friedrichas Augustas Brandenburgas (1781-1837). Jis  parengė ir, berods, 1822 metais rusų kalba išleido knygą „...apie naują išradimą – darymą valgio iš kerpių, vadinamų kerpėmis islandų, javams neužderėjus...“. 1823 metais Vilniuje, A. Marcinowskio spaustuvėje, pasirodė jos leidimai lenkų ir lietuvių kalbomis. Lietuviškojo vertimo – „Apey darima walge ysz kiarpiu islandu“ – autorius buvo Simonas Tadas Stanevičius (1799-1848). Ir tai yra bene pirmoji gastronomijos knygelė lietuvių kalbą.
Knygelėje pateikiami keli patiekalų, kuriuose naudojamos islandinės kerpenos, receptai: duona, aušinė, miltynė. Viskas prasideda nuo kerpenų paruošimo. Surinktos kerpenos yra mirkomos „...su drungnu yr czistu wandeniu. Po parplowyma kiârpiu łayks nu łayka kiaturys sikius, kartumas prapuola, o jey kas likt jo, tay ysznikst besywyrynant myjltams yr bekiapant dûnay...“. Tokios, kartumą praradusios, kerpenos yra džiovinamos ir gali būti ilgai laikomos. Jei iš jų norėsime kepti duoną – turėsime jas sugrūsti į miltus. Ir tada: „...puskiatwyrta swàra myjłtu kiârpyniu reyk ipyjlty i kàtyla arba i pûda yr užpilus dèszymty swaru wandens, mayszant be palowos, wyrynty patoley, pakol ne pasydaris lympanty putra arba teszła yr pakol pry samcze lypty ne pradiès. Po to reyk jen atauszity, yr kum dydżiau pry ranku lymp, tum ira giarèsny. O jey maż te būtu lympanty yr sausa, būtu tay žènklu jóg ira parwyrynta. Tūmet užpilus dar wina arba du swaru wandens, reyk wyrynty ysznauja yr mayszity kayp yr pyrma. Szylta tèszla reyk idièty i giâlda kur kik tik tur bûty teszlos rûguses. Pa kun miayszant rankums, kaskarts daugiau reyk pyjlty myjltu jawyniu, iky szesziù swàru. Jey teszła būtu pardaug tyrszta, gàles dapyjlty wandens. Uždengus giàlda, reyk jen łaykity ant szyita pè cziaus par pusy to cziesa kurys yszeyn łayks nu łayka. Po to, teszła pakyjłs yr rùgsztokay kwepiety pradićs. Paskun reyk użpyjlty kiàturys swarus myjłtu ruginiu , o swara kiârpyniu, yr atmyjnkity, darant tay kayp gàtent su dydżiausiu paskubynymu. Wiel padiêty giałda ant szyka pècziaus diel irugyma yr pasykielyma teszłos, tayp kayp yr su dûna jawyne dàroma ir. Ant gała reyk dyjrbty payłgus yr nepardydżius kiapałâyczius, yr kiapty po pècziaus. Sekant tan padiejyma gâusės ysz pècziaus dwydeszymty yr szeszys swarus dûnas...“.
Panašiai (virinant kerpenas) gaminama ir aušinė (drebučiai). Tik čia jau naudojami ne miltai, o visos šviežios ar džiovintos kerpenos: „...swara kiârpiu reyk idiêty i łaystita sagona, arba yr i mólyny pûda, użpyjlty deszymty swaru wandens yr wyrynty patoley, pakol pasiêmus i szaukszta sruba ta âuszdama ne pradies tyrsztiêty. Tùmet reyk jen pârkoszty par dróbe, arba par taniiu riety yr kiarpes su rankutns yszspausty....“. Paskui aušinė gali būti naudojama kitų patiekalų gaminimui. Pavyzdžiui, miltinei: „...asztunta daly swara myjłtu ruginiu yr penkta daly swara pina reyk drauge sumaysżity pûde. Prydiûjus du swaru âuszines ysz kiârpiu yr žiupsny druskas reyk pawyrynty mayszant be palowos. Nesutekyme pina yr wandenie tay-pat gàles padarity...“. 

2017 m. spalio 15 d., sekmadienis

Tado Kosciuškos kavos

Spalio 15 dieną minime Tado Kosciuškos (Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko) mirties 200-ąias metines. Tai viena šviesiausių asmenybių Abiejų Tautų Respublikos istorijoje. Kilęs iš senos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės  (gimė Polesėje, Merečovščiznos kaime, dabartinėje Baltarusijoje), mokėsi pijorų mokykloje, po to, taip vadinamoje, Riterių mokykloje, Varšuvoje. Toliau studijavo Prancūzijoje, kovėsi JAV Nepriklausomybės kare. 1794 metų sukilimo vadas...
Tado Kosciuškos gyvenimo istorija gražiai aprašyta Dariaus Kuolio tekste. Šiandien kalbame ne tiek apie istoriją, kiek apie istorinę atmintį. Tadą Kosciušką primenančių ženklų Lietuvoje nedaug surasime. Paminklinė lenta Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, gatvės Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Šalčininkuose, Nemenčinėje, Padvarionyse ir Kalabariškėse. Dar tekstai istorijos, gal literatūros vadovėliuose. Koks gastronominis ženklas tiktų Tado Kosciuškos paminėjimui?
Amžininkai atsimena Tadą Kosciušką kaip asketišką, gyvenimo malonumams nereiklų žmogų. „...juoda, grubi duona, paprasti patiekalai ir stiklinaitė alaus, toks buvo jo kasdieninis maistas...“, rašė Constantinas Carlas von Falkensteinas 1831 metais išleistoje jo biografijoje. Žinoma, kad nemėgo stiprių alkoholinių gėrimų, o puotų metu išgerdavo taurę vengriško vyno. Tačiau, vis gi kelias „gastronomines silpnybes“ Tadas Kosciuška turėjo. Tai – citrusiniai vaisiai ir kava. Įpratęs gerti kavą Amerikoje, mėgo ir vėliau – visą gyvenimą. Teigiama, kad kavą gerdavęs kone kasdien, po kelis kartus ir mokėjęs paruošti ją įvairiais būdais.
Pirmasis mūsų kavos receptas yra iš Tado Kosciuškos amžininkės, Marios Elizos Ketelby Rundell 1807 metais Bostone išleistos knygosA New System Of Domestic Cookery...“. Anot autorės reikia įdėti dvi uncijas geriausios kokybės kavos į kavos virimo puodelį ir užpilti ją 8 kavos puodeliais verdančio vandens, ir tegul verda šešias minutes. Virimo metu, nuimkite verdantį puodelį du ar tris kartus nuo ugnies ir vėl grąžinkite atgal (kad pakartotinai užvirtų). Tada įmeskite du ar tris džiovintos žuvies pūslės gabalėlius (orig. isinglass chips) ir dar įliekite didelį valgomąjį šaukštą verdančio vandens. Pavirinkite dar penkias minutes ir dar palaikykite puodą ant ugniakuro, karštai (bet ne verdantį), kokias dešimt minučių. Taip gausite nuostabaus skaidrumo kavą.
Tokiam kavos ruošimo būdui, daugiau kaip po 100 metų priešinosi Johanna Baltrušaitienė. Savo 1925 metais taip pat JAV išleistoje knygoje „Valgių gaminimas ir namų prižiūrėjimas“ ji rašė: „...Musų moterįs taip-pat pripratę ilgai viryti kavą. Tas labai negerai. Niekuomet nereikia kava virinti ilgiau kaip tris minutes. Štai surašas del labai geros kavos: 1/2 puoduko sutrintos kavos 1 kiaušinį 1 puoduką šalto vandenio 6 puodukus šviežiai verdančio vandenio. Nušutinkite kavapuodį karštu vandeniu. Tada įdēk kavą. Numazgok kiaušinį ir sumušk į puodą (įdēdama ir lukštus.) Gerai sumaišyk su kavos grudais ir tada įmaišyk puoduką šalto vandenio. Kaip viskas gerai sumaišyta įpilk 6 puodukus karšto vandenio. Paviryk tris minutas. Tada padēk puodą ant galo pečiaus, kur jis bus šiltas, bet nevirs. Įpilk likusį 1/2 puoduko šalto vandenio ir leisk stovēti 10 minutų prieš naudojimą....“.
Ir, trečiasis kavos receptas iš kitos Tado Kosciuškos amžininkės, Varšuvoje 1783 metais išleistos Wojciecho Wielądkos knygos „Kucharz doskonały...“. Viename kremo receptų, autorius rekomenduoja į puodelį įpilti apie 1,5 kvortelės vandens ir, užvirinus, įdėti dvi uncijas kavos, išmaišyti. Toliau: „...tegul keturis ar penkis kartus užverda, tada nukelk nuo ugnies, tegu nusistovi....“.

2017 m. spalio 13 d., penktadienis

Ajerų valgytojai

Spalio mėnuo yra metas surinkti neįprastą derlių – ajerų šaknis. Dauguma mūsų žinome šį augalą kaip vaistinį, tačiau istoriniais laikais jis buvo naudojamas ne tik gydymui, bet ir gastronomijai. Kone kiekvienas esame girdėję apie ant ajerų kepamą duoną. Mažiau – apie ajerų naudojimą patalpų dezodoravimui. Lazdynų Pelėda, vienoje pirmųjų gastronominių knygų lietuvių kalba apie tai rašė: „...kamara, kur laikoma pienas, dažnai nepakenčiamai dvokia pieno raugu. Kad to nebūtų, tai kamara turi būti dažnai valoma, lentynos plaunamos šarmu; jeigu yra grindįs, taipogi turi būti plaunamos, o jeigu asla, tai išgrandoma, smiltimis išpilama ir ajerais arba jaunoms aglešakelėmis išbarstoma...“. Dar mažiau esame girdėję apie ajerų saldumynus ar gėrimus, ajerą  prieskonį ar jų naudojimą kepiniams. Bet apie viską iš pradžių.
Ajerai kildinami iš pietryčių Azijos. Teigiama, kad mūsų regioną jie pasiekę kartu su totoriais XIII amžiuje. Iš to kilęs ir senovinis šio augalo pavadinimas. Konstantinas Sirvydas savo XVII amžiaus trikalbiame žodyne lotyniškąjį „Azorus“ verčia lenkiškuoju „tátarskie źiele“ ir lietuviškuoju „totoriszka źołe“. Dabar žinomas augalo pavadinimas yra kildinamas iš tiurkų kalbų ir siejamas su turkiškuoju augalo pavadinimu „agir“. Tokia pavadinimo kilmė galėtų rodyti dar vieną augalo plitimo kelią – per Osmanų imperiją. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo svarbi erdvė, iš kurios ajerai plito Vakarų Europoje.  Tai pastebėjo Liudviko XIV laikų prancūzų vaistininkas Moyses Charas, savo parengtoje ir 1676 metais išleistoje  medicinos enciklopedijoje „Pharmacopée royale galénique et chymyque...“ rašęs, kad ajerai į Prancūziją yra atkeliavę iš Lietuvos.
Simonas Syrennijus savo Krokuvoje, 1613 metais išleistame augalų žinyne („Zielnik Herbarzem z ięzyka Łacinskiego zowią...“) mini ajerus, kaip augalą, kurio poveikis pagal humoralinę (Galeno) sveikatos teoriją  yra stiprus (trečio laipsnio) karštas ir sausas, taigi puikiai tinkamas vėsiam ir drėgnam rudens metui. Vienas skaniausių ajerų panaudojimo būdų galėtų būti ajerų saldumynai. Jų receptą rasime kitame senoviniame, mūsų krašte žinomame, medicinos vadovėlyje – 1789 metais Čenstachavoje išleistame „Compendium medicum auctum...“. Norėdami jų pasigaminti turime ajerų šaknis nulupti ir supjaustyti plonais gabalėliais. Kadangi ajerai kartūs, juos reikia nuvirti. Gabalėliai verdami apie 1,5-2 valandas, keičiant vandenį maždaug kas pusę valandos. Po to dar nuplaunami šaltu vandeniu ir apdžiovinami. Toliau jie užpilami cukrumi. Cukraus reikia dėti pagal svorį – dvigubai daugiau nei yra ajerų. Užpilti cukrumi ajerų gabalėliai paliekami per naktį. Kitą dieną masė verdama ant silpnos ugnies, maišant tol, kol sutirštėja. Anot Simono Syrennijaus, tai ne valgis, o vaistai, nes toks saldumynas labai naudingas nuo sunkaus maisto virškinimo nualintam skrandžiui ir apskritai virškinimo sistemai žiemos metu. Jie taip pat yra apetitą skatinantys ir burnos kvapą gerinantys. Ir dar, naudingas smegenims ir nervams, nualintiems žiemiškų negalavimų.
Ajerais galima gardinti ir vyną. Apie tai rašė Alexijus Pedemontanas, save vadinęs mediku ir filosofu. Jo knygą („Alexego Podemontana medyka y filozofa taiemnice...“) 1758 metais išleido Supraslio bazilijonai. Anot autoriaus, tokiu mišiniu gardinamas ne bet kuris, o tik saldus, muskatelos rūšies vynas.  Taigi: „...paimk saldymedžio šaknų, paprastosios šertvės šaknų ir anyžinės ožiažolės, kiekvieno po dvi drachmas, muskato riešutų – tris drachmas, ajero šaknies – vieną drachmą. Visą tai sutrink kartu į smulkius miltelius, supilk į medžiaginį maišelį ir pamerk vyne“.