Artėjant vienoms didžiausių metų švenčių atgyja diskusijos apie ritualinius šventinius patiekalus. Apie vieną jų norėčiau pasidalinti ir su tinklaraščio skaitytojais. Krikščionybė iš esmės nėra suformavusi ritualinių patiekalų tradicijos. Žinome apie vyną ir duoną – Kristaus kūną ir kraują; ankstyvosios krikščionybės simbolį – pasninko žuvį, dar Velykinį avinėlį... Daugelis augalų ir gyvūnų turi neabejotiną krikščioniškąją simboliką, tačiau tai daugiau meno istorijos nei kulinarijos dalykai. Taip vadinamieji šventiniai patiekalai dažniausiai perimami iš liaudiškojo, etnografinio religingumo, kuris buvo inkultūruotas į krikščioniškąją tradiciją. Kūčios ir Kalėdos yra laikas, kuomet susiduria griežto pasninko ir sotaus, šventinio valgymo tradicijos. Vienas įdomiausių iš jų – ritualinis Kūčių valgis – kūčia, davęs pavadinimą ir visai šventei – Kūčioms. Ypatingo, ritualinio patiekalo – Kūčios valgymą Kalėdų išvakarėse ne kartą mini Mykolas Kazimieras Radvila. Ne kartą šiuo žodžiu vadinama ir pati šventė.
Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės geopolitinės padėties taip jau nutiko, kad iš dviejų Europos krikščionybės centrų mums geografiškai artimesnis buvo ortodoksų Konstantinopolis, ne katalikiška Roma. O ką jau kalbėti apie didžiausią regione ortodoksų centrą – Kijevą, kuris apskritai priklausė Lietuvai. Kalbos istorijos tyrinėtojų teigimu, pats žodis „kūčia“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje yra žinomas nuo XI-XII amžių, o kildinamas iš graikų kalbos žodžių „κουκκί“, tai reikštų pupas arba „κόκκος“ (grūdai). Panašus valgis graikų ortodoksų kultūroje vadinamas Koliva (Κόλλυβα). Prisimenant graikišką tradiciją, įdomu tai, kad, anot Pitagoro, pupos sieja žmones ir mirusiųjų pasaulį, nes jų į saulę besistiebiantys ūgliai yra tarsi kopėčios žmonių sieloms, besiveržiančioms iš požemių pasaulio. Kai šiame kontekste neprisiminti lietuviškų Kūčių chtoniškosios simbolikos?
Kūčios, kaip žirnių, kviečių ir medaus patiekalo receptas yra vienas seniausių lietuviškų receptų, žinomų iš seniausios rankraštinės knygos lietuvių kalba - 1573 metų Volfenbiutelio postilės. Viename postilės pamokslų aptariami įvairūs liaudiški prietarai ir rašoma: „...su kuciamis, su szirneis su queteis su medum maischitais <...> daug blasznidami...“. Panašaus patiekalo receptas pateikiamas ir Gotthardo Friedricho Stenderio 1789 metų Latvių kalbos žodyne. Kur žodžiai „kuhki“ arba „kuhtschi“ aiškinami kaip „drauge išvirti kviečiai ir žirniai“, o „kuhku wakkars“ kaip „Kalėdų išvakarės, kai valgomas toks patiekalas“. Įdomu tai, kad šis patiekalas praktiškai nepakitęs buvo valgomas per Kūčias dar XIX a. pabaigoje - XX amžiaus pradžioje. Kaip savo atsiminimuose rašo Magdalena iš Nalęcz-Gorskių - Komorowska, Biržuvėnų dvare valgyta kūčia, „tai yra žirniai ir kviečiai su medumi“.
Jei sugalvosite receptą atkartoti – tradicinei kūčiai reikės stiklinės mirkytų virtų kviečių grūdų, 0,5 stiklinės mirkytų virtų neskaldytų žirnių 0,5 stiklinės sumaltų aguonų, 3 šaukštų medaus. Išvirtus kviečius ir žirnius sumaišykite su maltomis aguonomis bei medumi. Valgoma, užsigeriant aguonpieniu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą