Valstietiškos maisto pasirinkimo galimybės

Dauguma šiuolaikinių žmonių, paveikti XIX amžiaus pabaigos [socialinio?] realizmo literatūros, valstiečių gyvenimą ir maistą įsivaizduoja kaip išskirtinai skurdų ir paprastą. Ar tikrai visi valstiečiai buvo „ponų užguiti neturtėliai“? Šiandien pasklaidykime vienos XVII amžiaus bylos dokumentus (jie pateikti knygoje „Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimai“, Vilnius, 1988) ir pabandykime atsakyti į klausimą – kokias maisto pasirinkimo galimybes turėjo to meto baudžiauninkas?

Taigi, 1634 metų vasarą Lietuvos vyriausiajame tribunole buvo svarstoma Ukmergės kariuomenininko Kristupo Lvavičiaus ir Žemaičių kaštelionienės Marinos Tolvaišovajos ginčas dėl pabėgusių valstiečių ir jų turto. Nesigilindami į bylos peripetijas pasidomėkime kiek ir ko turėjo valstiečiai, gyvenantys Raseinių apylinkėse? Baltramiejus Minda turėjo du arimui skirtus jaučius, du jaunus jaučius su kuriais dar neariama, dvi melžiamas karves, vieną bergždžią karvę, keturias avis, keturias ožkas, keturias senas kiaules ir keturis paršelius, dvidešimt vištų, du ožius, tris avilius bičių, alaus dvi statines ir vieną statinaitę, rugių du žaginius ir dar lauke statinė pasėta, vasarinių kviečių - dvi statinės pasėtos, miežių – du žaginiai,  avižų – keturios statinės pasėtos, žirnių – keturios sėtuvės pasėtos, grikių – pusantros statinės pasėta, kanapių – aptvaras, linų – vienuolika dešimčių pėdų, ropių – aptvaras. Joselis Baltramiejaitis turėjo tris melžiamas karves, du jaučius, dvi avis, keturias ožkas, tris dideles ir vieną mažą kiaulę, šešiolika vištų, vieną kumelę, kubiliuką ir dėžę sviesto, keturis sūrius, keturis kepalus duonos, alaus dvi statines ir vieną statinaitę, vieną žaginį rugių, ketvirtį žaginio miežių, po tris ketvirčius žaginio vasarinių ir žieminių kviečių, tiek pat žirnių, pusę žaginio pupų, žaginį avižų, dvidešimt tris pėdus linų.