1868 metais A.
Osipovičius, rašydamas apie Vinkšnupių (dab. Vilkaviškio r. sav.) totorius,
užrašė įdomų mėsos konservavimo būdą: „...nuo senų laikų jų tarpe yra likęs
<...> mėsos džiovinimo atvirame ore paprotys. Keliaujantys per šiuos
kraštus yra pastebėję prie namų aukštas kartis, prie kurių pritvirtintos ilgos
mėsos juostos, džiūstančios vėjyje...“.
Akivaizdu, kad reikalą turime su mūsų regionui nebūdingu mėsos konservavimo būdu – džiovinimu. Mėsos džiovinimas realiai galimas karštuose ir sausuose regionuose arba arti poliarinio rato, kur oras yra sausas nuo šalčio. Taigi, šį mėsos konservavimo būdą totoriai galėję atsinešti iš savo protėvynės – Mongolijos stepių ar Krymo, šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje. Lietuvoje džiovinti mėsą turėję būti nelengva – per daug jau drėgnas mūsų karšto oras, o ir karštų, saulėtų dienų mažoka.
Akivaizdu, kad reikalą turime su mūsų regionui nebūdingu mėsos konservavimo būdu – džiovinimu. Mėsos džiovinimas realiai galimas karštuose ir sausuose regionuose arba arti poliarinio rato, kur oras yra sausas nuo šalčio. Taigi, šį mėsos konservavimo būdą totoriai galėję atsinešti iš savo protėvynės – Mongolijos stepių ar Krymo, šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje. Lietuvoje džiovinti mėsą turėję būti nelengva – per daug jau drėgnas mūsų karšto oras, o ir karštų, saulėtų dienų mažoka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą