Ponios Elizos Irenos saldumynai II

Šiame tekste pratęskime pasakojimą apie ponios Elizos Irenos Komorowskos (mergautine pavarde Römer) verslą – saldumynų fabrikėlį netoli Rokiškio buvusiame Kavoliškio dvare. Jau esame kalbėję apie XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ten didžiuliais kiekiais gamintus angliškus arbatos sausainius, meduolius, karameles, marmeladus, sūrelius ir sūrius. Šios dienos tema – grietininiai saldainiai „Délices“.

Kavoliškio manufaktūroje buvo gaminama 12 rūšių grietininiai saldainiai „Délices“: grynos grietinėlės („crème pure“), o taip pat su šokoladu, kava, romu, avietėmis, ananasais, braškėmis, žemuogėmis… Parduodami dėžutėmis, kurių kiekviena kainavo 35 carinės Rusijos kapeikas. Nežinome, kiek dėžutėje buvo saldainių, tačiau jų kaina nebuvo labai jau didelė. Juk patys pigiausi kompleksiniai pietūs Polanskio restorane Vilniuje kainavo 50 kapeikų, tačiau, kitą vertus, svaras juodos duonos – tik 3 kapeikas. Tad saldainiai, vis tiek, išliko labiau pasiturinčiųjų žmonių skanėstu.

Ponios Elizos Irenos grietininiai saldainiai „Délices“ buvo reklamuojami didžiausiuose Rusijos imperijos miestuose. Stebina labai moderni tų laikų reklamų kalba. Štai Peterburge leisto laikraščio „Kraj“, 1900 metų liepos 12 dienos numeryje skaitome, kad saldainiai gaminami iš aukščiausios rūšies grietinėlės ir gryno, kristalinio cukraus, be jokių nenatūralių priedų (mūsų laikais sakytume „be jokių E“). „Kurjer Warszawski“, 1901 metų  sausio 25 d. reklamoje priduriama, kad šie saldainiai yra be jokių kenksmingų priedų ir „kaip neabejotinai sveiki“ rekomenduojami vaikams. Ne mažiau įspūdingas, net šiems laikams gėdos nedarantis, buvo saldainių ir kitų Kavoliškio dvaro manufaktūros saldumynų pardavimo būdas. Saldumynai keliaudavo geležinkeliu, siuntiniais. „Kraj“, 1900 metų liepos 12 dienos reklamoje rašoma, kad jie siunčiami į bet kurią Europinės Rusijos imperijos dalies vietovę bei Kaukazą, išskyrus Peterburgo, Rygos, Liepojos ir Vilniaus miestus (miestuose saldainiais prekiauta vaisių ir „kolonijinių prekių“ krautuvėse).
Po tokios reklaminės įžangos belieka pateikti šių, „neabejotinai sveikų“ saldainių receptą. Jį randame vienalaikėje Vincentinos Zavadzkos 1907 metų „Lietuvos virėjoje“. Lietuviškai jie pavadinti „Cukierkos iš grietinės“. Taigi, Jums reikės 1 svaro cukraus ir 1 kvortos grietinėlės. O receptas skamba taip: „...Sugrusti smulkiai svarą cukraus, apipilti kvorta tirščios (kremo) saldžios grietinės, pastatyti rundelyj [nedideliame puode] ant vidutinės ugnies (geriausiai ant [virimo] plytos), ir tol maišyti medine mentele, kol ims ruduoti. Turėti [reikia] pritaisytą skardą ištrintą sausai alyva [alyvuogių aliejumi], ir išpilti ant jos dėl bandymo šaukštelį tos masos [masės], jei neišsilies kaip vanduo, bet palieka par pirštą storumo, ir atšalusi sukietės, kad bus palenkiama [lanksti, netrupanti], tuomet viską išpilti ant skardos. Kaip užšals [atauš], supjaustyti į pailgus gabaliukus [gabaliukus], ir suvynioti į popierėlius, kad viena pusė būtų atdara. Spalva tų cukierkų, turi būti panaši į gerai užbalintą kavą. NB. Jei vartojasi ant puskvortės grietinės svaras cukraus, trumpiaus kepasi, ir cukierkos bus baltos...".