2017 m. rugsėjo 23 d., šeštadienis

Pamirštieji vietiniai grūdai

Visi žinome, kad žemdirbystė ir mums žinomi javai į Lietuvą atkeliavo iš įvairių regionų, dauguma – iš taip vadinamo „derlingojo pusmėnulio“. Tačiau yra keli augalai, kurių grūdus mūsų protėviai galėjo valgyti dar iki javų paplitimo. Apie vieną jų – šios dienos tinklaraščio įraše. 1788 metais Londone išleistoje anglikonų dvasininko Johno Truslerio (1735–1820) knygoje „The habitable world described...“ skaitome: „...Mažojoje Lietuvoje ganosi gražių avių pulkai ir nuostabiausi arkliai. Šioje šalyje yra šiek tiek miškų, bet jų mažėja, ypač ąžuolynų. Kalbant apie kitus šios šalies produktus, verta paminėti Rusiškąją maną, vadinamą „schwadengrusse“, kuri randama pievose, tam tikrų žolių viršūnėse. Ji renkama ryte, kol ant žolės dar laikosi rasa...“. Toliau dar minima, kad daugybė manos surenkama birželio ir liepos mėnesiais. O dar toliau, mana minima tarp svarbiausių Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos eksporto prekių. Panašiai monažolės aprašomos iš vokiškuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, Gottlobo Friedricho Krebelio 1767 metų  „Die vornehmsten Europäischen Reisen...“, jos minimos, vardinant Prūsijos Karalystės Lietuviškosios dalies gamtos turtus, greta medaus, gintaro, medienos, odos, vaško. Šį produktą randame ir 1642 metų Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“, kurieme minima „...Manna kasza polska (lenkiškai), Manna polonicum (lotyniškai) ir Walkine manna (lietuviškai)...“. Dar XIX amžiuje, savo Vilniuje išleistame ūkininkavimo vadovėlyje („Zielnik ekonomiczno-techniczny...“, 1845), maną, kaip Lietuvos, Lenkijos ir Prūsijos eksporto prekę ir ūkininkavimui tinkamą augalą aprašo Geraldas Józefas Wyżyckis. Tad, kokia tai buvo žolė? Kuri jos dalis buvo valgoma? Kokiuose patiekaluose ji naudota?
Daugumą atsakymų randame Lenkijos mokslininkų Łukasz Jakub Łuczaj, Jarosław Dumanowski, Piotr Köhler, Aldona Mueller-Bieniek straipsnyje apie manos vartojimą ir ekonominę vertę Lenkijoje. Anot šio tyrimo autorių, mana – tai monažolė (glyceria), kurios sėklos (grūdai) buvo valgomi. Dažniausiai buvo renkamos paprastosios (sorinės) monažolės (glyceria fluitans) sėklos, nes jos buvo didžiausios, siekę iki 4 mm ilgio ir 1.8 mm skersmens.
Moksliniai tyrimai rodo, kad monažolės Lietuvos teritorijoje galėję augti jau maždaug prieš 9000 metų (iš to laikotarpio rastos pavienės monažolių liekanos). Taigi, gal būt, tai buvo pirmieji, vietiniai grūdai, vartoti mūsų protėvių dar iki „tikrųjų javų“ paplitimo. Gausesni monažolių kiekiai fiksuojami  paskutiniojo tūkstantmečio sluoksniuose. Į rašytinius šaltinius, kaip valgomas augalas, jos pakliūva XIV amžiaus pabaigoje - XV amžiaus pradžioje. Pirmiausiai minimos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos dvaro sąskaitų knygose. Viduramžių Lenkijoje mana buvusi brangi, savo kaina artima ryžiams. XIX amžiuje – iki 13 kartų brangesnė už kviečius. 1843 metais Jurgis Ambraziejus Pabrėža vadino ją „saldūne“. Kitų autorių dar vadinama „malna“ ir dėl to kai kuriuose dokumentuose painiojama su sora. XIX amžiaus pabaigoje maną, kaip grūdinį augalą, žinojo dar daugelis žmonių, tačiau jau laikė jos rinkimą keistenybe. Tame pat XIX amžiuje botanikas Stanisławas Batys Górskis aprašė atskirą monažolių rūšį - lietuvinę monažolę (Glyceria lithuanica). Bene vėliausias manos paminėjimas Lietuvoje yra rastas lenkų mokslininkų, privačiame profesoriaus Adamo Fischerio archyve. Viename įrašų yra minimas manos rinkimas pievose, Jonavos apylinkėse tarpukariu.
Lietuvoje monažolių vartojimo maistui, tyrimų nėra. Gamtininkai teigia, kad geriausias jų sėklų rinkimo laikas yra dabar – nuo rugpjūčio iki rudens pabaigos. Patiekalų receptų su monažolėmis – taip pat nedaug (vienas jų yra šiame tinklaraštyje). Bet, vis gi – gal būt, šiais, įvairių egzotiškų grūdinių kultūrų plitimo gastronomijoje laikais, greta bolivinių balandų, kas nors prisimins ir vietinę maną.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą